Trakai

Trakai

2014 m. birželio 12 d., ketvirtadienis

Rietavo Oginskių parkas


K.K.Šiaulytis. Kunigaikščių Oginskių koplyčia 
Rietavo dvaro parke. 2005. Akvarelė. 42x29,7

K.K.Šiaulytis

Iš kelionių albumo

Rietavo Oginskių parkas

Rietavas – modernių siekių miestas. Iki Didžiojo karo, lemtingųjų 1914 metų, jis buvo daugkartinis  pirmeivis – kunigaikščiai Oginskiai nutiesė pirmąją telefono liniją (1882) jungusią Rietavą, Plungę, Kretingą, Palangą, čia nušvito pirmoji elektros lemputė mūsų krašte (1892), naujai perplanuotas, perstatomas buvo ir pats miestas. Oginskių dvaras, o kartu ir Rietavas, tuomet buvo žinomas kaip žemės ūkio inovacijų, agronomijos, žirgininkystės bei kultūros ir mokymo centras.
Kunigaikštis Irenėjus Oginskis (1808–1863), apsisprendęs kurti šeimos rezidenciją Žemaitijoje, savo ateities vizijose matyt regėjo Rietavą, kaip kokį Šiaurės Italijos ar Umbrijos nedidelį miestą, supamą mažesnių ir didesnių ūkių, dvarelių. Šalia turėjo atsirasti kitas panašiai tvarkomas miestas – Plungė, toliau į vakarus jau garsėjo Kretinga su bernardinų vienuolynu, dar toliau – Tiškevičių Palanga, ir štai jums - Žemaitijos Lombardija! Po kunigaikščio mirties, sūnūs Bogdanas ir Mykolas, tęsė tėvo darbus, įgyvendino jo vizijas. Besidomintieji minėtų  Žemaitijos miestų istorija, pritartų, jog antrojoje XIX amž. pusėje, maždaug nuo 1870 metų iki Didžiojo karo, 1914 metų, šis kraštas daug kuo prilygo to meto Italijos provoncijos regionams.

Kad čia yra Naujoji Italija, pirmiausia visiems turėjo skelbti Rietavo Šv. arkangelo Mykolo neoromaninio stiliaus bažnyčia su aukštomis kampanilėmis (bokštais). Bažnyčia pradėta statyti 1853 metais, baigta – 1873, architektas Gonsovskis iš Romos.
Pats Rietavo dvaras, rūmai, aplink juos esančios sodo erdvės, tvenkinių ir protakų tinklas, taip pat turėjo priminti Italijos didikų  palazzo, jų parkus-sodus, kur želdynų visuma formuojama iš atskirų giraičių, sodelių, gėlynų, alėjų, tarp gamtinių erdvių įkomponuojami įvairiausios paskirties pastatai.
Rietavo dvarą nuo miestelio skiria aukšta mūro tvora. Ignas Končius savo garsiojoje knygoje „Žemaičio šnekos“ rašo, kad tvoroje buvusi įmūryta Šv. Kotrynos koplytėlė (ši Italijos šventoji globoja Sieną ir Romą. 1939 m. birželio 18 d. Pijus XII paskelbė ją Italijos, o 1999 m. Jonas Paulius II – Europos globėja). Kas už tvoros – geriau pamatyti praėjus Baltuosius arba Raudonuosius vartus, papuoštus riaumojančių liūtų statulomis.  Gamtos karaliūnai, tarsi primena praeiviui esant ribą tarp miestelėnų ir didikų pasaulio, tarp kasdienybės darnos ir legendinės realybės. Manau liūtai – skelbia ir dar vieną žinią – įeidamas pro šiuos vartus, patenki į išpuoselėtą gamtovaizdį, gal būt, net į nedidelį rojų, kur tarp žydinčių krūmų vaikštinėja išdidūs to pamiršto sodo paukščiai – povai, tvenkinuose plaukioja gulbės. Netoli už Raudonųjų vartų švytėjo oranžerija, jos viduje augo palmės, bananų medžiai duodavo vaisius. Šalia palmidės buvo įrengta apžvalgos aikštelė, iš kur vėrėsi vaizdas į Jūros upės ir Jaunupio slėnį. Spėju, kad kažkur čia, turėjo būti ir nedidelis renesansinis sodelis su fontanėliu ir, gal būt, nimfėjumu, taip mėgiamais itališkų parkų atributais. Šiaurinėje parko dalyje esanti didžioji alėja buvo apsodinta eglėmis, kurios, tarsi užtvara, saugojo nuo darganų lepesniems augalams skirtas erdves. Parko lomoje, tarp senų vietinių medžių, tikriausiai vešėjo pietietiški, kiaurai permatomus žalius kupolus aukštyn keliantys vikmedžiai, įvairių rūšių pušys. Vingrių pasivaikščiojimų takų pakraščiai vasaros metu buvo apstatomi dideliais puodais su apelsinmedžiais, agavomis.

Betyrinėdamas parką suvokiau - Rietavo itališkumas yra šio miesto likiminė žymė.
Ir šiuolaikinis Rietavas vis asocijuojasi su kažkuo itališku – miesto erdvėje dominuojanti balta, didinga, bet kartu savotiškai grakšti bažnyčia sukuria įspūdį, kad čia, net apniukusią dieną – saulėta. Aikštėje ant granitinio postamento stovinti balta merginos su deglu skulptūra ir tolėliau esantis platus, šulinį primenantis baltas fontanas, tarsi perkelti iš kokio Italijos miestelio, o rietaviškių sodybos, tikrai primena pietietiškas vilas - skendi sodų, rožynų, bijūnų žydėjime, trūksta tik medinių žaliuzių languose. Čia buvojant, itališkų nuotaikų, tarsi Felinio filmų kadrų, akis pagauna nuolat, nė nemirktelėjusi. Svetį, užėjusį į kurią Rietavo kavinę, pasitinka draugingai lyg Romos priemiesčio picerijoje. Jei reikės pakeisti prakiurusią automobilio padangą – atsiras nedidelė automechaninė dirbtuvėlė su į Mastrojanį panašiu ir itališkai paslaugiu meistru. O štai dar vienas epizodas - iš kaimo atvykusi apsipirkti matrona neskuba namo,  atsistojusi prie minėto fontano trupina ką tik nupirktą pyragą čia plaukiojantiems laukiniams ančiukams. Tokį gyvenimo tikrumą pamatyti gali tik Italijoje arba Žemaitijoje.

  Prieš šimtmetį Oginskių dvaras pateko į negandų sūkurius. Amžiaus pradžioje mirė Rietavo dvaro šeimininkas kunigaikštis Bogdanas Oginskis (1848-1909). Nugarmėjo Didysis karas, vėliau dar didesnis, prasidėjo kolūkių epocha. Per tuos metus lyg nebuvę kažkur dingo puošnūs dvaro rūmai, oranžerija, parkas apžėlė krūmynais, užako tvenkiniai. Esu lankęsisi Rietavo parke tais laikais, kai jo kaiminystėje gyvenę žmonės visokius maumus besimurkdančius užpelkėjusiose protakose matydavę, o  medžių šakose šikšnosparniai lizdus suko...

Bet pastaraisiais metais parkas ir dvaro aplinka keičiasi, kai dabar čia atvykstu, vis pataikau tai į restauracinių darbų šurmulį ar kokią nors šventę, tai pasimetu užsienio turistų pulkeliuose ar šiaip linksmoje draugijoje. Pasitaiko ir kurioziškų situacijų. Kartą tapiau parko Didžiojoje alėjoje, girdžiu, kažkas šaukia mane vardu. Žiūriu, ateina jauna mergina baltu rūbu ir vėl garsiai kartoja: Kazy! Kazy!  Kai priartėjo, nedrąsiai prisistačiau, bet, pasirodo, ieškojo ne manęs, o bendravardžio išsiblaškiusio ligonio, savavališkai palikusio kažkokios gydyklos patalpas.
 Dar linksmesnių, bet ir graudžių parko istorijų, legendų girdėjau pasakojant Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus direktorių, visos šios saugotinos aplinkos patriotą – Vytą Rutkauską. Tie pasakojimai buvo skirti  ekskursijos dalyvėms, jaunoms tautosakininkėms, su kuriomis 2011 metų birželyje keliavome po Rietavo apylinkes, dalyvavome Naratyvo ekspedicijoje.
Bet niekas nepralenks pačio parko vaizdingų pasakojimų! Skroblų kamienų reljefai, ąžuolo šakų meandrai, eglių darnūs ornamentai guodžia dailininko dėmesį – neliūdėk, kad šiandien tu ne Versalyje ar Villa Borhese parkuose, pasižvalgyk aplink -  Žemaitijos žolynai šoka tarsi žalios fėjos, jų aukšti kuodai ar skėtotos šukuosenos marga baltų, gelsvų, rausvų atspalvių begalybėmis. Pasakyk, ar ne puikus štai klumpakojis - debesies šešėlis kopia per kalvelę, o ten - balzganas gluosnis, tarsi koks padavimų milžinas grumiasi, vartosi su parko skersvėjais.
2014 06 12

Rietavo parkas. Didžiojoje alėjoje. 2007. Foto K.K.Š.



 Kelionių albumo esė "Rietavo šlovė", 
publikuojama tinklaraštyje 
ŽEMATIJA - SAMOGITIA

2014 m. birželio 10 d., antradienis

Rietavas

Rietavas. 2011. foto K.K.Š.

Rietavo herbas. 2011. Foto K.K.Š

Glūdumoje ir palaukėje


K.K.Šiaulytis. Rietavo parko glūdumoje. 
2011. Akvarelinis škicas. 32x24. Privati kolekcija


Paprastoji medšarkė. Parko pakraštyje. 2011. Foto K.K.Š.

Rietavo parkas


Informacinis stendas "Rietavo parkas". 2011. Foto K.K.Š.


K.K.Šiaulytis. Ąžuolas Rietavo parke.
 2009. Akvarelinis škicas. 32x24

Rietavo parkas. Šiltnamių (kovų) tvenkiniai


K.K.Šiaulytis. Rietavo parkas. Šiltnamių (Kovų) tvenkiniai.
 2011. Akvarelė. 29,7x42

Ąžuolas Rietavo parke


K.K.Šiaulytis. Ąžuolas Rietavo parke.
2011. Akvarelinis škicas. 32x24. Privati kolekcija

"Itališki" Rietavo motyvai

Rietavas. Skulptūra. 2007. Foto K.K.Š.

Rietavas. Dažo fontano baseino sieną. 2007. Foto K.K.Š.

Rietavas. Bažnyčios šventoriaus tvoros stulpas. 2007. K.K.Š.

Rietavas. Prie fontano. K.K.Š. 2011. Foto K.K.Š.

Rietavas. Šventinės vėliavos. 2011. foto K.K.Š.


Rietavo Oginskių dvaro vartų liūtai

Rietavo liūtas.  Foto K.K.Š.

Rietavo Oginskių dvaro Raudonieji vartai.  Foto K.K.Š.

Afrika?  Foto K.K.Š.

Liūto skulptūrinis portretas. Foto K.K.Š.

Rietavo Oginskių dvaro vartų liūtai atkurti 2002.
 Liūtų atstatymą rėmė Lietuvos energetikos akcinės bendrovės

Rietavas. Oginskių parko idilė


K.K.Šiaulytis. Rietavas. Oginskių parko idilė. 2011. Akvarelė. 42x29,7

Rietavo Oginskių parko ąžuolai


K.K.Šiaulytis. Rietavo Oginskių parko ąžuolai. 2011. Akvarelė. 29,7x42. Privati kolekcija

Rietavo Oginskių parko Didžioji alėja


K.K.Šiaulytis. Rietavo Oginskių parko Didžioji alėja. 2011. Akvarelė. 42x29,7

Rietavas, žvelgiant nuo Jūros...

K.K.Šiaulytis. Rietavas, žvelgiant nuo Jūros kranto Oginskių parke. 2011. Akvarelė. 29,7x42

Plungės geležinkelio stotyje

K.K.Šiaulytis. Plungė. Geležinkelio stoties budėtoja
 duoda ženklą. 2005. Škicas. 20x12

2014 m. birželio 4 d., trečiadienis

Plungės parko tvenkinys

K.K.Šiaulytis. Plungės parko tvenkinys. 2011. Akvarelė. 29,7x42

Plungės parkas - pro traukinio vagono langą


K.K.Šiaulytis. Babrungas Plungės parke. 2011. Akvarelė. 29,7x42

Iš kelionių albumo

Plungės parkas - pro traukinio vagono langą


Kai vasarą važiuoju traukiniu iš Klaipėdos į Vilnių, vis apgailestauju, kad nenumatytas ilgesnis, bent valandos sustojimas Plungėje. Būtų puiku, tą laiką praleisti vaikštinėjant šalia geležinkelio stoties esančiame senajame Plungės dvaro parke.
  Pėstute minutę nuo stoties – ir, keliautojas jau  šalia parko Baltųjų, dar vadinamų Sargybinių vartų, kurie savo skulptūriniu dekoru, neturi lygių Lietuvoje. Vartų kuorų nišose stovi keturios bemaž žmogaus ūgio šarvuotos figūros - kariai. Kiekvienas jų dešine ranka atsirėmęs į skydą su saulės disko simboliu, kairiaja – laiko kardą (gal kunigaikštis  Mykolas Oginskis, užsakęs šiuos puošnius vartus, buvo kairiarankis?). Kuorų viršuje tupi po lokį saugantį kunigaikščių herbą. Lokiai, matyt, simbolizuoja Žemaitiją.  Važiavimui skirta vartų dalis uždaryta aukšta karingų iečių rikiuote, bet šoniniai varteliai – visada atviri.

 Parkas išsidėstęs Babrungo upės dešiniajame krante, iš paukščio skrydžio jis atrodytų lyg ant upės linkio suverta, plačiai išskleista vėduoklė, kurios kairys ir dešinys šonai dekoruoti mėlynų tvenkinių ovalais, o centrinė dalis, papuošta rūmais, gėlynais, geometrinių formų vejomis, apskritu vandens baseinu ir  įspūdingo dydžio arklidžių pastatu.
Pro Baltuosius vartus patenkama į dešinįjį tos vėduoklės sparną – mano nuomone, tai įdomiausia, romantiškiausia parko dalis. Už vartų – pieva, medžių alėja, vidurvasarį čia  bites vilioja nugeltusios nuo žiedadulkių liepos. Tolėliau, medžių gaubiami, žemėn įdubę glūdi trys protakomis sujungti tvenkinai. Jų debesuotuose paviršiuose draikosi plūdenų žemėlapiai vaizduojantys  nežinomų pasaulių kontinentus.  Jei turite laiko, nuo vieno kurio tiltelio stebėkite kaip antys ar vėjo dvelksmas keičia tų vandeninių atlasų žemynų formas.
Šalia tvenkinių sukasi vingrūs takeliai, jais, pro žemas klevų lajų pastoges galima nuklysti į slaptą parko aikštę, kur, lyg Florencijos miražo atraiža tamsiai žaliame lapijos fone raudonuoja renesansinio stiliaus pilaitė ir stiklo rūmelis, primenantis oranžeriją. Į šuos vizionieriškus pastatus  neseniai persikėlė Plungės Savivaldybės Viešoji biblioteka.
 Pasukus į kairę, tuoj ir Babrungas. Keliautojas, jei jis yra iš stebėtojų padermės, paėjėjęs už  tilto turėtų atsigręžti - apžvelgti Babrungo slėnuką, akmenų krantinę, įvairiausių medžių guotų dėlionę – mano nuomone, čia regima tikra parko idilė.  Babrungas - tarsi visų mažujų Lietuvos upelių etalonas: sukūriuodamas teka, už kokio riedulio užkliuvęs banguoja, linksmai maudo į smėlėtą vagą subridusius vaikus, skalauja ilgaskvernius dugno žolynus. Upelio tėkmė - priberta saulės spindulių, virš vandens žaižaruoja keistomis kilpomis skrajojančių ketursparnių žirgelių (grakščioji gražutė – Calopteryx virgo) mėlynos žvaigždutės.
  Įdomu, ar pati gamta, ar koks kraštovaizdžio architektas suplanavo šią erdvę? Ji primena XIX amžiaus impresionistų pamėgtus peizažus.
Jei neapsistosite čia ilgesniam laikui – škicuoti, tapyti, mėgautis saule, bet ieškosite kelio atgal, kuris nuvestų prie rūmų,  perėję Babrungo tiltą keliaukite vakarų kryptimi.
Įkopę laiptais į aukštą, tikrai ne žmogaus rankų supiltą terasą, atsidursite tiesiai prieš puošnius Oginskių rūmus, dabar juose įsikūręs Žemaičių dailės muziejus. Už rūmų atsiveria didžiulė erdvė, atrodytų, čia tilptų kolūkinis kviečių laukas, bet, matyt, tai tik tokia akių iliuzija, atėjusiam iš peizažinės parko dalies, kur vyrauja medžiai, krūmynai. Lauko centre tviska, tarsi į kosmosą nukreiptas radaras, apskritas vandens baseinas-fontanas. Gal jis naktimis gaudo galaktikų muziką?
Į pietvakarius nuo rūmų driekiasi kairysis parko vėduoklės sparnas. Ten, tarp medžių pabirę dar trys ar keturi tvenkiniai, vienas jų – pasagos formos, spėju, jame veisiasi laimę nešančios žuvys – tikriausiai auksiniai, sidabriniai karosai?
Šioje parko dalyje veši skroblų, ąžuolų giraitės, kai kurie medžiai sodinti dar XVIII amžiuje. Ilgiau vaikštinėdami po parką rasite ir, sakyčiau, paminklinių medžių – uosių, didžialapių liepų, maumedžių, vikmedžių, veimutinę pušį. Netoli rūmų, plačiai šakas kėtoja garsusis Perkūno ąžuolas. Senovės godotojai tvirtina, kad jam - mažiausiai septyni šimtai metų. Milžino kamienas ir šakos, atrodo kupini išorėn  besiveržiančios paslaptingos galios. Kartais regisi, jog ąžuole spraudžiasi, grumiasi, tarsi jame uždarytos, kelios lokių figūros. Štai įžiūriu vieno jų leteną, kito – kuprą, trečio ir ketvirto kyšo galvos, alkūnės.

Jei jau laikas grįžti į stotį, nesibaiminkite, nuo Perkūno ąžuolo iki traukinio vagono - tik septynios minutės greito ėjimo.

K.K.Šiaulytis

2014 06 03

Grakščioji gražutė – Calopteryx virgo
Foto K.K.Š.

Medis prie tvenkinio


K.K.Šiaulytis. Medis prie tvenkinio. (Plungės parkas).
 2011. Akvarelė. 32x24

2014 m. birželio 2 d., pirmadienis

Šalia Plungės parko

Plungės miesto herbas. 2011. Foto K.K.Š.

Prie Babrungo užtvankos. 2011. Foto K.K.Š.

Perkūno ąžuolas Plungės parke


K.K.Šiaulytis. Perkūno ąžuolas Plungės parke. 2011. Akvarelė. 29,7x42
Žemaičių dailės muziejus

Plungės parko medžiai

Perkūno ąžuolo šaka. 2011. Foto K.K.Š

Plungės parko Perkūno ąžuolas.
 Kamienas - tarsi kelių lokių figūrų skulptūra.
2011. Foto K.K.Š.

Klevai prie tvenkinio. 2011. Foto K.K.Š.

Plungė. Vaikų biblioteka



K.K.Šiaulytis. Plungės Savivaldybės bibliotekos vaikų skyrius.
(Advokatų namas. 1910 m.). 2011. Akvarelė. 42x29,7

Skrydis virš tvenkinių


K.K.Šiaulytis. Skrydis virš tvenkinių. Plungės parko motyvai.
 2000. Atvirukas, koliažas. 10x15

Plungė. Laisvės alėja

K.K.Šiaulytis. Plungė. Laisvės alėja.
2011. Akvarelė. 42x29,7

Plungės parko vartai

Plungės parko vartų lokys laiko kunigaikščių Oginskių herbą. 2011. Foto K.K.Š.

Plungės parko vartų sargybinis ir keliautojų būrelis. 2011.

Plungės parko vartai iš vidinės pusės. 2011. Foto K.K.Š.

2014 m. gegužės 26 d., pirmadienis

Škicuotojo nuotykiai Kauno botanikos sode (1)


K.K.Šiaulytis. Kartu mylime Kauną. Marvelės krantinė.
 2014. Akvarelinis škicas. 21x28

Prie Nemuno

Prieš keletą dienų, su gamtos bičiulių būreliu vykau į Kauną, miestą, kurį visada noriu aplankyti pavasarį, gegužės mėnesį - tuomet, kartu su alyvomis, jazminais ir vilkdalgiais atrodo žydi visi Kauno langai.

 Mes, vilniečiai, kartu su dar trisdešimčia gamtos puoselėtojų – mokytojų iš visos Lietuvos grupe, lankėmės Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre, Kauno botanikos sode. Vyko seminaras „Edukacinių programų pavyzdžiai žaliosiose erdvėse: NSO laboratorija“, kurį organizavo Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro Gamtinio ir ekologinio ugdymo skyrius.

 Aš, stabtelėjęs Nemuno krantinėje, škice bandžiau pagauti kaunietiško rytmečio nuotaiką.

K.K.Š.
Tęsinys kitame puslapyje

Škicuotojo nuotykiai Kauno botanikos sode (2)


K.K.Šiaulytis. Kauno botanikos sode. Geltonas tvenkinys.
 2014. Akvarelinis škicas. 21x28

Geltonas tvenkinys 

Kauno botanikos sode

Vaikštinėji 62 ha plote, tarp tūkstančių augalų, gėlynų, šalia keliolikos tvenkinių -  ir suki galvą – ar nepritrūks pieštukų ir dažų visa tai atvaizduoti?
Senojoje sodo dalyje, didmedžių pavėsiuose, prigludęs prie maumedžio kamieno stebiu  pavasario apraiškas ir svarstau – keičiantis metų laikams, o ypatingai – rudenėjant, čia, matyt kasdien vyksta spalvų fererijos: klevai kuria auksinius tonus,  kiti medynai, krūmynai, gėlynai - barsto daugybės atspalvių atšvaitus.
Šiandien, aplinkoje klesti gegužės dizainas – visokie lapai dar neišaugo iki savo numatytų formatų, o šviesiai žalia – vis dar nustelbia kitų spalvų paveiką.
Stebiuosi tvenkinio vandens būkle – atrodo drumzlinas, saulės šviesoje - gelsvai pilkas, šešėliuose – žalsvai margas. Staiga suvokiau, be reikalo rūpinuosi - tai nukritę klevų ir kitų augalų žiedadulkės, miniatiūriniai žiedlapiai nudažė tvenkinių veidrodžius - antys čia plaukioja tarsi akvarelininko pavasarinėje paletėje.

K.K.Š.
Tęsinys kitame puslapyje


K.K.Šiaulytis. Kauno botanikos sode. Prie tvenkinio.
 2014. Akvarelinis škicas. 21x28


Škicuotojo nuotykiai Kauno botanikos sode (3)

Gamtos kūryba. Portretas

Atradau savo portretą
 

Slapukaudamas nuo kaitros, vis ieškodamas pavėsių, klaidžiojau po Botanikos sodą. Pasukęs taku pro šermukšnių gojelį, aplankęs tulpmedį, sekvoją, spygliuočių giraitę atsidūriau platesnėje laukymėje. Žvalgydamasis atsivėrusiose erdvėse, senų medžių, gal tuopų kupoluose, pastebėjau ne sodo botanikų įveisto augalo – amalo, savašynus. Krūptelėjau - lyg perkūnas iš giedro dangaus!  Tuose žaliuose brūzgynuose įžiūrėjau šakose linguojantį savo portretą, tiksliau - draugišką šaržą!
 Fotoaparatu užfiksavau šią gamtos kūrybą, paviešinau Veidaknygėje.

K.K.Š.
Tęsinys kitame puslapyje

Gamta šypsosi

Škicuotojo nuotykiai Kauno botanikos sode (4)

K.K.Šiaulytis. Taravimo stotelė. 2014. Akvarelinis škicas.28x21

Pastogėje namelį bando lipdyti kregždės

Taravimo laboratorija


Viename parko tvenkinyje, virš vandens, tarsi koks didžiulis lotoso žiedas, plūduriuoja balta trobelė.
Tačiau tai tik pirmas įspūdis. Priėjęs arčiau pamatai, jog trobelė tvirtai stovi ant polių, bet nustebina kita – į tą namelį veda geležinkelio bėgiai, nutiesti ant virš tvenkinio iškilusios krantinės. Geležinkelio stotelė kūdroje? Jos pastogėje pritvirtintoje lentelėje perskaičiau tokį įrašą:
 TARAVIMO 
LABORATORIJA
 PROF. S. KOLUPAILOS
 ĮKURTA 1926 m.
Toliau teko aiškintis internete. Apie taravimo laboratoriją radau įdomų, vizualų pasakojimą čia:
Pasirodo, šis hidrometrinis įrenginys – unikalus statinys, kito tokio nėra Europoje, taigi, matyt, ir visame pasaulyje.
 Mane sudomino 1926 metais statyto namelio architektūra. Įsitaisęs ančių prieplaukoje, škicavau šį pasakiškų formų, tarsi iš Kazio Šimonio paveikslų atklydusį pastatėlį. 

K.K.Š.
Tęsinys kitame puslapyje


Metalo plastika

Škicuotojo nuotykiai Kauno botanikos sode (5)

Kauno botanikos sodo rūmai

Pastebėjimai


Škicuodamas akies krašteliu stebėjau po sodą ekskursuojančių moksleivių būrelius, puošnias vestuvininkų procesijas. Aukštų medžių papėdėse šių keliautojų eisenos panašėjo į  ežiukų ar pūstauodegių voveraičių vaikštynes po slaptingą girią.
Manau, parkuose, soduose smalsaujantys lankytojai dažniausiai pastebi tai, ką atpažįsta, kas atliepia jų estetinę, vizualinę patirtį. Spalvos – visiems mums daug sakantis reiškinys, todėl ryškūs žiedynai, margaspalvė lapija - pamatomi pirmiausia.
Medžių lajas, kamienų ir šakų ypatybes aptarti, jų įmantrumą pastebėti gali ne kiekvienas. Gamtovaizdžius, kraštovaizdžius, sodų meno fragmentus, augalų kompozicijas įvertins tik patys kuriantys sodelius lankytojai.
Manau, jog Kauno botanikos sode, kuo stebėtis, grožėtis randa ir vos pradedantys skirti spalvas tyrėjai, ir profesionalai dendrologai ar tapytojai – peizažistai.
Tiems, kurie dar nesilankė čia, skiriu keletą reklaminių nuotraukų iš savo fotoaparato.

K.K.Šiaulytis
2014 05 26


Vingiuotos tvenkinių pakrantės

Miniatiūrinis oranžerijos baseinėlis

Gėlynų erdvės