K.K.Šiaulytis. Babrungas Plungės parke. 2011. Akvarelė. 29,7x42
Iš kelionių albumo
Plungės parkas - pro traukinio vagono langą
Kai vasarą
važiuoju traukiniu iš Klaipėdos į Vilnių, vis apgailestauju, kad nenumatytas
ilgesnis, bent valandos sustojimas Plungėje. Būtų puiku, tą laiką praleisti
vaikštinėjant šalia geležinkelio stoties esančiame senajame Plungės dvaro
parke.
Pėstute minutę nuo stoties – ir, keliautojas jau šalia parko Baltųjų, dar vadinamų Sargybinių vartų, kurie savo skulptūriniu dekoru, neturi lygių Lietuvoje. Vartų kuorų
nišose stovi keturios bemaž žmogaus ūgio šarvuotos figūros - kariai.
Kiekvienas jų dešine ranka atsirėmęs į skydą su saulės disko simboliu,
kairiaja – laiko kardą (gal kunigaikštis
Mykolas Oginskis, užsakęs šiuos puošnius vartus, buvo kairiarankis?). Kuorų
viršuje tupi po lokį saugantį kunigaikščių herbą. Lokiai, matyt, simbolizuoja
Žemaitiją. Važiavimui skirta vartų dalis
uždaryta aukšta karingų iečių rikiuote, bet šoniniai varteliai – visada atviri.
Parkas išsidėstęs Babrungo upės dešiniajame
krante, iš paukščio skrydžio jis atrodytų lyg ant upės linkio suverta, plačiai
išskleista vėduoklė, kurios kairys ir dešinys šonai dekoruoti mėlynų tvenkinių ovalais, o centrinė dalis, papuošta rūmais, gėlynais, geometrinių formų vejomis,
apskritu vandens baseinu ir įspūdingo
dydžio arklidžių pastatu.
Pro Baltuosius
vartus patenkama į dešinįjį tos vėduoklės sparną – mano nuomone, tai
įdomiausia, romantiškiausia parko dalis. Už vartų – pieva, medžių alėja, vidurvasarį čia bites vilioja nugeltusios nuo žiedadulkių
liepos. Tolėliau, medžių gaubiami, žemėn įdubę glūdi trys protakomis sujungti
tvenkinai. Jų debesuotuose paviršiuose draikosi plūdenų žemėlapiai vaizduojantys nežinomų pasaulių kontinentus. Jei turite laiko, nuo vieno kurio tiltelio
stebėkite kaip antys ar vėjo dvelksmas keičia tų vandeninių atlasų žemynų
formas.
Šalia tvenkinių
sukasi vingrūs takeliai, jais, pro žemas klevų lajų pastoges galima nuklysti į
slaptą parko aikštę, kur, lyg Florencijos miražo atraiža tamsiai žaliame
lapijos fone raudonuoja renesansinio stiliaus pilaitė ir stiklo rūmelis,
primenantis oranžeriją. Į šuos vizionieriškus pastatus neseniai persikėlė Plungės Savivaldybės
Viešoji biblioteka.
Pasukus į kairę, tuoj ir Babrungas. Keliautojas,
jei jis yra iš stebėtojų padermės, paėjėjęs už tilto turėtų atsigręžti - apžvelgti Babrungo
slėnuką, akmenų krantinę, įvairiausių medžių guotų dėlionę – mano nuomone, čia regima tikra parko idilė. Babrungas - tarsi
visų mažujų Lietuvos upelių etalonas: sukūriuodamas teka, už kokio riedulio
užkliuvęs banguoja, linksmai maudo į smėlėtą vagą subridusius vaikus, skalauja ilgaskvernius
dugno žolynus. Upelio tėkmė - priberta saulės spindulių, virš vandens
žaižaruoja keistomis kilpomis skrajojančių ketursparnių žirgelių (grakščioji
gražutė – Calopteryx virgo) mėlynos žvaigždutės.
Įdomu,
ar pati gamta, ar koks kraštovaizdžio architektas suplanavo šią erdvę? Ji
primena XIX amžiaus impresionistų pamėgtus peizažus.
Jei neapsistosite
čia ilgesniam laikui – škicuoti, tapyti, mėgautis saule, bet ieškosite kelio atgal, kuris nuvestų prie rūmų, perėję Babrungo
tiltą keliaukite vakarų kryptimi.
Įkopę laiptais į
aukštą, tikrai ne žmogaus rankų supiltą terasą, atsidursite tiesiai prieš
puošnius Oginskių rūmus, dabar juose įsikūręs Žemaičių dailės muziejus. Už rūmų
atsiveria didžiulė erdvė, atrodytų, čia tilptų kolūkinis kviečių laukas, bet,
matyt, tai tik tokia akių iliuzija, atėjusiam iš peizažinės parko dalies, kur
vyrauja medžiai, krūmynai. Lauko centre tviska, tarsi į kosmosą nukreiptas
radaras, apskritas vandens baseinas-fontanas. Gal jis naktimis gaudo galaktikų
muziką?
Į pietvakarius
nuo rūmų driekiasi kairysis parko vėduoklės sparnas. Ten, tarp medžių pabirę
dar trys ar keturi tvenkiniai, vienas jų – pasagos formos, spėju, jame veisiasi
laimę nešančios žuvys – tikriausiai auksiniai, sidabriniai karosai?
Šioje parko
dalyje veši skroblų, ąžuolų giraitės, kai kurie medžiai sodinti dar XVIII
amžiuje. Ilgiau vaikštinėdami po parką rasite ir, sakyčiau, paminklinių medžių – uosių,
didžialapių liepų, maumedžių, vikmedžių, veimutinę pušį. Netoli rūmų, plačiai
šakas kėtoja garsusis Perkūno ąžuolas. Senovės godotojai tvirtina, kad jam -
mažiausiai septyni šimtai metų. Milžino kamienas ir šakos, atrodo kupini
išorėn besiveržiančios paslaptingos
galios. Kartais regisi, jog ąžuole spraudžiasi, grumiasi, tarsi jame uždarytos,
kelios lokių figūros. Štai įžiūriu vieno jų leteną, kito – kuprą, trečio ir
ketvirto kyšo galvos, alkūnės.
Jei jau laikas
grįžti į stotį, nesibaiminkite, nuo Perkūno ąžuolo iki traukinio vagono - tik septynios minutės greito ėjimo.
K.K.Šiaulytis
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą