Trakai

Trakai

2014 m. birželio 4 d., trečiadienis

Plungės parkas - pro traukinio vagono langą


K.K.Šiaulytis. Babrungas Plungės parke. 2011. Akvarelė. 29,7x42

Iš kelionių albumo

Plungės parkas - pro traukinio vagono langą


Kai vasarą važiuoju traukiniu iš Klaipėdos į Vilnių, vis apgailestauju, kad nenumatytas ilgesnis, bent valandos sustojimas Plungėje. Būtų puiku, tą laiką praleisti vaikštinėjant šalia geležinkelio stoties esančiame senajame Plungės dvaro parke.
  Pėstute minutę nuo stoties – ir, keliautojas jau  šalia parko Baltųjų, dar vadinamų Sargybinių vartų, kurie savo skulptūriniu dekoru, neturi lygių Lietuvoje. Vartų kuorų nišose stovi keturios bemaž žmogaus ūgio šarvuotos figūros - kariai. Kiekvienas jų dešine ranka atsirėmęs į skydą su saulės disko simboliu, kairiaja – laiko kardą (gal kunigaikštis  Mykolas Oginskis, užsakęs šiuos puošnius vartus, buvo kairiarankis?). Kuorų viršuje tupi po lokį saugantį kunigaikščių herbą. Lokiai, matyt, simbolizuoja Žemaitiją.  Važiavimui skirta vartų dalis uždaryta aukšta karingų iečių rikiuote, bet šoniniai varteliai – visada atviri.

 Parkas išsidėstęs Babrungo upės dešiniajame krante, iš paukščio skrydžio jis atrodytų lyg ant upės linkio suverta, plačiai išskleista vėduoklė, kurios kairys ir dešinys šonai dekoruoti mėlynų tvenkinių ovalais, o centrinė dalis, papuošta rūmais, gėlynais, geometrinių formų vejomis, apskritu vandens baseinu ir  įspūdingo dydžio arklidžių pastatu.
Pro Baltuosius vartus patenkama į dešinįjį tos vėduoklės sparną – mano nuomone, tai įdomiausia, romantiškiausia parko dalis. Už vartų – pieva, medžių alėja, vidurvasarį čia  bites vilioja nugeltusios nuo žiedadulkių liepos. Tolėliau, medžių gaubiami, žemėn įdubę glūdi trys protakomis sujungti tvenkinai. Jų debesuotuose paviršiuose draikosi plūdenų žemėlapiai vaizduojantys  nežinomų pasaulių kontinentus.  Jei turite laiko, nuo vieno kurio tiltelio stebėkite kaip antys ar vėjo dvelksmas keičia tų vandeninių atlasų žemynų formas.
Šalia tvenkinių sukasi vingrūs takeliai, jais, pro žemas klevų lajų pastoges galima nuklysti į slaptą parko aikštę, kur, lyg Florencijos miražo atraiža tamsiai žaliame lapijos fone raudonuoja renesansinio stiliaus pilaitė ir stiklo rūmelis, primenantis oranžeriją. Į šuos vizionieriškus pastatus  neseniai persikėlė Plungės Savivaldybės Viešoji biblioteka.
 Pasukus į kairę, tuoj ir Babrungas. Keliautojas, jei jis yra iš stebėtojų padermės, paėjėjęs už  tilto turėtų atsigręžti - apžvelgti Babrungo slėnuką, akmenų krantinę, įvairiausių medžių guotų dėlionę – mano nuomone, čia regima tikra parko idilė.  Babrungas - tarsi visų mažujų Lietuvos upelių etalonas: sukūriuodamas teka, už kokio riedulio užkliuvęs banguoja, linksmai maudo į smėlėtą vagą subridusius vaikus, skalauja ilgaskvernius dugno žolynus. Upelio tėkmė - priberta saulės spindulių, virš vandens žaižaruoja keistomis kilpomis skrajojančių ketursparnių žirgelių (grakščioji gražutė – Calopteryx virgo) mėlynos žvaigždutės.
  Įdomu, ar pati gamta, ar koks kraštovaizdžio architektas suplanavo šią erdvę? Ji primena XIX amžiaus impresionistų pamėgtus peizažus.
Jei neapsistosite čia ilgesniam laikui – škicuoti, tapyti, mėgautis saule, bet ieškosite kelio atgal, kuris nuvestų prie rūmų,  perėję Babrungo tiltą keliaukite vakarų kryptimi.
Įkopę laiptais į aukštą, tikrai ne žmogaus rankų supiltą terasą, atsidursite tiesiai prieš puošnius Oginskių rūmus, dabar juose įsikūręs Žemaičių dailės muziejus. Už rūmų atsiveria didžiulė erdvė, atrodytų, čia tilptų kolūkinis kviečių laukas, bet, matyt, tai tik tokia akių iliuzija, atėjusiam iš peizažinės parko dalies, kur vyrauja medžiai, krūmynai. Lauko centre tviska, tarsi į kosmosą nukreiptas radaras, apskritas vandens baseinas-fontanas. Gal jis naktimis gaudo galaktikų muziką?
Į pietvakarius nuo rūmų driekiasi kairysis parko vėduoklės sparnas. Ten, tarp medžių pabirę dar trys ar keturi tvenkiniai, vienas jų – pasagos formos, spėju, jame veisiasi laimę nešančios žuvys – tikriausiai auksiniai, sidabriniai karosai?
Šioje parko dalyje veši skroblų, ąžuolų giraitės, kai kurie medžiai sodinti dar XVIII amžiuje. Ilgiau vaikštinėdami po parką rasite ir, sakyčiau, paminklinių medžių – uosių, didžialapių liepų, maumedžių, vikmedžių, veimutinę pušį. Netoli rūmų, plačiai šakas kėtoja garsusis Perkūno ąžuolas. Senovės godotojai tvirtina, kad jam - mažiausiai septyni šimtai metų. Milžino kamienas ir šakos, atrodo kupini išorėn  besiveržiančios paslaptingos galios. Kartais regisi, jog ąžuole spraudžiasi, grumiasi, tarsi jame uždarytos, kelios lokių figūros. Štai įžiūriu vieno jų leteną, kito – kuprą, trečio ir ketvirto kyšo galvos, alkūnės.

Jei jau laikas grįžti į stotį, nesibaiminkite, nuo Perkūno ąžuolo iki traukinio vagono - tik septynios minutės greito ėjimo.

K.K.Šiaulytis

2014 06 03

Grakščioji gražutė – Calopteryx virgo
Foto K.K.Š.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą